Vasara tai ne tik atostogų metas, tai nepaprastai nuostabus laikas, kuomet norisi būti kuo daugiau gamtoje, išbandyti įvairias aktyvaus laisvalaikio formas, patirti naujų įspūdžių ar tiesiog džiaugtis kiekviena akimirka.
2013 m. liepos 28 d. klubo Gintis nariai turėjo galimybę savo kailiu išbandyti ilgai lauktą naują pramogą – žygį pelkėmis. Laukė naujas iššūkis, nauji potyriai, nežinomybė ir didelis noras išbandyti save, pabūti ir pasivaikščioti po gamtą, t.y. po pelkes, pačiomis netikėčiausiomis gamtinėmis sąlygomis. Na ką gi…., skamba drastiškai, o gal beprotiškai, bet vis tiek labai patraukliai ir viliojančiai. Be to, gausus būrys bendraminčių tik dar kartą įrodė, kad noras gyventi įdomiai, aktyviai, nauji potyriai ir išbandymai mus vienija, o su gera kompanija kur bebūtum gera visur ir visada.
Taigi, klubo Gintis nariai, jų artimieji, draugai su dideliu nekantrumu ir entuziazmu rinkosi iš anksto sutartoje Ukmergės plente esančioje Lukoil degalinėje. Buvo smagu matyti gausiai besirenkančius bičiulius, pasiryžusius dar vienai ilgai lauktai pramogai. Automobilių virtinė pajudėjo link Pamusės kaimo (Širvintų raj.), kur mūsų laukė klubo Gintis draugas, vienas iš www.zygiai.lt organizatorių, šio žygio po pelkes vedlys Martynas. Po trumpos įžangos kas mūsų laukia, prasidėjo pasirengimas žygiui; tiksliau pasakius, niekam daugiau netinkamos aprangos apsivilkimas bei batų, juosmens, rankogalių papildomas tvirtinimas lipnia juosta, juk vien mintis, kad gali tekti basomis braidyti po pelkę ar po kūną tekės purvinas pelkių vanduo, tik iš pat pradžių kėlė ne pačius maloniausius jausmus. Bet kaip smagu dar ir dar kartą prisiminti tas akimirkas, kuomet visi taip stropiai ruošėsi, vieni kitų klausinėjo ar taip bus gerai, o kaip reikia, kad būtų gerai ir taip draugiškai vieni kitiems stengėsi padėti. Buvo linksma, gera ir žiauriai smalsu, o kaipgi bus iš tiesų?
Kad žygiuoti būtų įdomiau, išbandymai laukė nuo pat starto pradžios. Pirma kliūtis – per kūdrą, Martyno vadinamą ežerą, gulintis rąstas. Patys drąsiausieji išbandė savo gebėjimus laikyti lygsvarą judant rąstu ir sėkmingai, t.y. sausi, pasiekė kitą kūdros krantą. Žygiuoti pažliaugusiu miško takeliu buvo smagu, visi buvo puikiai nusiteikę ir linkę juokauti manydami, kad purvo bus daugiausia iki kelių. Vėliau teko bristi iki juosmens į purviną pelkių vandenį, vietomis klampoti įvairaus minkštumo, šlapumo ir sudėties dirvos paklote, vėl bristi vandeniu jau vietomis iki kaklo, po to vėl klampoti dumblynais, pelkynais. Tiek vandenyje, tiek pelkėse tykojo įvairios kliūtys nuolat trukdančios ir sunkinančios žygeivių judėjimą. O dar tie nuolatiniai žygeivių palydovai – ratus aplink galvas sukantys ir patogios progos skaudžiai įkąsti betykantys įvairiausi vabzdžiai. Mūsų laukė maždaug 4 km tokio puikaus pažintinio pasivaiksčiojimo po pelkes, t.y. nemažai fizinių jėgų reikalaujančio bridimo, slidimo, griuvimo, plaukimo, tikro klampojimo vietomis iki juosmens ar net šliaužimo dumblu.
Kartais stabteldavome trumpam atsikvėpti, nusibraukti prakaitą, nusibaidyti vabzdžius ir pasidairyti po mus supantį pelkinį kraštovaizdį. Tomis atokvėpio minutėmis, braukdami prakaitą gaivinomės tyro vandens gurkšneliu, kuriuo pasirūpino vienintelis žygeivių Algis (patirtis ir žinios bet kurioje situacijoje yra pranašumas), o mūsų vedlys Martynas dalinosi savo gausiomis žiniomis apie pelkinio kraštovaizdžio, augalijos, gyvūnijos įvairovę, jos specifiką bei praktiniais išgyvenimo tokiomis sąlygomis patarimais. Žygis po pelkes neapsiėjo ir be didesnių atrakcijų, teikiančių įvairių emocijų, adrenalino ir naujų potyrių. Viena tokių vietų – Martyno vadinama norų duobė. Gal ir skambėtų viliojančiai, jei ne tas vaizdas prieš akis – purvo, dumblo ir dar velniai žino ko bala į kurią reikėjo išokti! Bet norai… tie mūsų išsvajotieji norai… ko dėl jų nepadarysi. Taigi, visi trokštantys svajonių išsipildymo turėjo aukotis pelkių dievams ir prašant jų malonės svajonių išsipildymui šokti į norų duobę. Džiugu buvo matyti tiek suaugusiųjų svajotojų, drąsiai šokančių vardan svajonių išsipildymo į norų (purvo) duobę. Įdomu, o ar jūsų norai išsipildė???
Toliau sekė keletas sudėtingesnių trasos ruožu, kuomet teko judėti virš pelkės nuvirtusiais medžiais, kadangi šie ruožai kitaip būtų visai neįveikiami. Ir vėl susikaupimas, šalia žengiančio bičiulio laiku ištiesta pagalbos ranka ar koks pagalys, galintis pagelbėti sunkią minutę, draugiški paskatinamieji žodžiai, šypsenos ir džiaugsmingi šūksniai sėkmingai įveikus šias kliūtis. Po tokių išbandymų rodės, kad jau nieko sudėtingo ar įspūdingo daugiau būti nebegali, nes viską jau išbandėme ir patyrėme. Bet mes negalėjome net pagalvoti kas mūsų dar laukia. Priešaky mūsų laukė nors ir trumpiausia, bet pati įspūdiniausia finalinė žygio atkarpa, pareiklavusi daugiausia laiko, pastangų ir aplinkinių pagalbos. Likus 50-čiai metrų iki žygio pabaigos teko visomis valios ir jėgų pastangomis kapanotis purvyne, kovojant su sunkiai įveikiama ir labai greitai žmogų vis giliau ir giliau klampinančia purvo-dumblo atkarpa. Siekiant įveikti gamtos pasipriešinimą ir stengiantis nors kiek pajudėti į priekį, visi išgyvenimo būdai pateisinami. Kas kaip sugebėjo, taip tas judėjo – kas rankomis apkabinus tai vieną koją, tai kitą, bandė jas ištraukti iš viską pakankamai greitai pasiglemžiančio purvo masės, kas rankomis darė mostus į priekį, siekiant už ko nors užsikabinti ir nors taip pajudėti į priekį, kas kapanojosi apsivertęs ant nugaros, o kai negelbėjo nei vieną nei kitą, į pagalbą suskubdavo greta esantys bičiuliai. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors teks patirti tokį jausmą, kai stovi auksčiau juosmens purve ir supranti, kad klimpsti vis giliau ir tavo pastangos beprasmės. Jei ne bičiulių pagalba, taip ir likčiau svirduliuoti purvo baloje prie pat finišo tiesiosios.
Galu gale įveikus paskutiniąją atkarpą ir vėl pajautus įprastai tvirtą pagrindą po kojomis, mūsų laukia spa procedūros ir vakaronė – maudynės kūdroje, Martyno vadinamame ežere, vėliau pirtis, dušas, geras oras, šašlykai, puiki kompanija bei įspūdžių aptarimas. Nuotaika puiki, įspūdžiai neblėsta ir visai nesinori sugrįžti į realybę. Žygis nerealus, visi patenkinti šypsosi, pokštauja aptardami pačias įsimintiniausias akimirkas, dėkoja draugams už pagalbą sunkiausią minutę. Esu tikra, kad po šio žygio pažinome vieni kitus dar geriau ir tapome artimesni.
Nuoširdžiausiai dėkoju klubo Gintis instruktoriams Egidijui ir Dariui už puikios idėjos realizavimą, klubo Gintis draugams – www.zygiai.lt – už netradicinių aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdų organizavimą, mūsų grupės žygio po pelkes vedliui Martynui už nepamirštamą nuotykį, draugiškumą, svetingumą, žinias, visakeriopą pagalbą ir įamžintus videokadrus. Taip pat, didelis ir nuoširdus ačiū visiems draugams už turiningai praleistą laiką, puikią nuotaiką, neblėstančius įspūdžius, pagalbą sunkiausiomis minutėmis. Su jumis nors į pasaulio kraštą!
Vida
Klubas Gintis
2013 m. rugsėjis, Vilnius