Ju Jutsu Lietuvoje

JU JUTSU LIETUVOJE

Prancūziškų imtynių įtaka Ju Jutsu atsiradimui Europoje

Sunku būtų neįvertinti kitų imtynių ar grumtynių įtakos Ju Jutsu atsiradimo istorijai Europoje. Šiandien mums žinomų imtynių ištakos veda į Prancūziją. Prancūzijoje imtynės pradėjo formuotis XVIII amžiuje, o XIX amžiuje jos jau tapo labai populiarios. Apie 1840 metus profesionalūs imtynininkai savo pasirodymus rengė žmonių susibūrimo vietose, parkuose, vasaros soduose, cirko arenose, turguose. Prancūzai įdėjo nemažai pastangų siekdami atgaivinti graikų-romėnų imtynes. Jie sujungė įvairias imtynių technikas į vieną sistemą. Greitai šios imtynės tapo populiarios ir kitose Europos šalyse. Apie XIX amžiaus vidurį pradėta organizuoti tarptautines varžybas į kurias atvykdavo imtynininkai iš Vokietijos, Italijos, Turkijos ar Rusijos. Europoje šios imtynės buvo vadinamos prancūziškomis.

Ju Jutsu Europoje

Ju Jutsu Europoje atsirado maždaug XIX a. pradžioje – XX a. pabaigoje. Labiausiai žinomas Ju Jutsu mokytojas, ko gero, yra Katsukuma Higashi, o šis buvo Jigoro Kano mokinys. Katsukuma Higashi kartu su Irving Hancock‘u parašė dvi knygas apie Ju Jutsu (Ju Jitsu), kurios 1905 m. buvo išleistos anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.
Katsukuma Higashi mokė Ju Jutsu meno (Kodokan Ju Jitsu) Vokietijoje, o vėliau ir Anglijoje. Higashi Katsukuma atstovavo itin kovingo senovinio Ju Jutsu meno mokyklai, todėl sulaukdavo daugelio boksininkų ir imtininkų iššūkių kautis.

Vokiečių pionierių veikla

Stebėdamas Berlyne vykusio cirko pasirodymą, Erich Rahn‘as nustebo, kai japonų kovotojas Katsukuma Higashi, pasitelkęs Ju Jutsu kovos meno techniką, akimirksniu ant žemės parvertė aukštesnį ir stipresnį už save priešininką. Erich Rahn‘as įkalbėjo Higashi mokyti jį Ju Jutsu ir tapo pirmuoju vokiečiu, kuris 1906 m. įsteigė Ju Jutsu mokyklą. Po kiek laiko Erich Rahn‘as buvo vadinamas tūkstančio Ju Jutsu sugriebimų meistru ir laikomas geriausiu Europos kovotoju.
Kitas didis Ju Jutsu pradininkas Vokietijoje buvo Alfredas Rhode. Jis populiarino Ju Jutsu ir dziudo. 1924 m. Frankfurto stadione jis surengė tarptautinę dziudo vasaros mokyklą, į kurią pakvietė japonų mokytojus – meistrus.
Dėl dviejų pasaulinių karų Ju Jutsu Vokietijoje turėjo įveikti didelius išbandymus. 1945 m. sąjungininkų išleistas kontrolės įstatymas draudė mokyti Ju Jutsu meno ir tik penktajame dešimtmetyje, po daugybės derybų pavyko šį įstatymą panaikinti. Vėliau Ju Jutsu menas Vokietijoje vėl įsitvirtino, tačiau, deja, jau išsiskirstęs į daugybę asociacijų. Be abejo, kiekviena iš jų tvirtino, jog tik jų propaguojamas Ju Jutsu yra autentiškas ir tikras.

Ju Jutsu istorija Lietuvoje

Ju Jutsu (Džiu-Džitsu) meno pradininkus Lietuvoje galima vadinti policistus, pasienio milicionierius, pasienio policininkus ir kariškius.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, tuo metu vadinamas egzotiniu, Tolymujų Rytų imtynių menas Džiu-džitsu, ar kitaip Kodokan (Austrijoje), džiu-džidso, Kano džiu-džitsu (turima omenyje dabartinio Dziudo pavadinimo pirmtakas), sulaukė didžiulio susidomėjimo. Ju Jutsu buvo labai populiarus visoje Europoje, carinėje, o po to ir bolševikinėje Rusijoje, vėliau Rusijos TFSR. Ši mada neaplenkė ir Lietuvos. Jigoro Kano vėliau Džiu-džitsu pavadinimą pakeitė į Dziu-do (Judo). Lietuvoje Džiu-džitsu ryškiausiai ėmė populiarėti po I pasaulinio karo. Jau 1929–1930 metais Džiu-džitsu meno buvo mokoma Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje kaip privalomos disciplinos. 1936 m. išleistas Džiu-džitsu vadovėlis. Vėliau šio meno tradicijas perėmė Judokos, nes šių menų šaknys vienos – Japoniškasis Ju Jutsu (Džiu-džitsu).

Leidiniai

Pasienio policininkai, milicininkai

Nuo 1930 m. taip pat susirūpinta Pasienio policijos valdininkų mokymu. Tais metais prie Aukštesniosios policijos mokyklos buvo surinkta Pasienio policijos rajono viršininkų laida, kurią baigė 18 kursantų. Sekančiais metais buvo surinktos net tris tokios grupės.
Minėtuose mokymų kursuose buvo dvi mokymo programos: Kariškas parengimas ir Specialūs dalykai. Specialiuose dalykuose buvo dėstoma:

Muitinių įstatai.
Tarptautinės sutartys, pasienio ir prekybos reikalų nuostatai.
Baudžiamoji teisė.
Pasienio policijos sargyba ir taktika.
Japonų Džiu-Džitsu.
Šaltinis: Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija

1936 m. sausio 4 d. tuometinis leidinys POLICIJA išleido knygą DŽIU-DŽITSU, kurios autorius buvo Vytautas Reivytis. Kybartai. Tai bene vienas iš pirmųjų leidinių lietuvių kalba.

Atsiliepimas apie knygą leidinyje POLICIJA 1936, Nr.11.

Antra irgi labai svarbi visiems policijos tarnautojams knyga yra tik ką Policijos išleista Vytauto Reivyčio DŽIU-DŽITSU.
Knygos–vadovėlio turinys:
Autoriaus žodis, kas tai yra džiu-džitsu, kilmė ar verta mokytis džiu-džitsu, kaip reikia mokyti ir džiu-džitsu veiksmai, žmogaus kūno jautriosios dalys. Knygoje aprašoma 130 pagrindinių veiksmų, kurie pavaizduoti 163 fot. iliustracijomis. 238 pusl.
Džiu-džitsu, taigi ir šios knygos, svarbą kiekvienas policijos tarnautojas puikiai žino. Ši knyga ir padės bei palengvins šio meno išmokti.
Abi šios knygos greitu laiku per p.p. apskričių viršininkus bus išsiuntinėta į policijos įstaigas, kur kiekvienas policijos tarnautojas galės jas įsigyti. Nors šių knygų išleidimas bus gana brangus ir jos knygynuose bus pardavinėjamos– I-ji 8 lt., –II-ji 5 lt., tačiau, atsižvelgiant į sunkius laikus, policijos tarnautojams Policijos redakcija atiduos savo kainomis.

Šaltinis http://www.epaveldas.lt

Ištrauka iš knygos Džiu-džitsu

Autoriaus žodis

Turbūt, neapsiriksiu pasakęs, kad gyvenimas jau seniai kėlė reikalą išleisti džiu-džitsu vadovėlį. Mat dėstant džiu-džitsu Policijos Mokykloje, praktika parodė, kad klausytojai, nors ir kažin kaip tą dalyką išmoktų, bet vėliau jį pamiršta, o kai nėra kaip pakartoti ar kuo žinių papildyti, tai ir visiškai veiksmų nebepamena. Todėl be tokio vadovėlio ir pats mokymas nustoja savo prasmės. Policijos vyresnybė, tą trūkumą matydama, pasiūlė kalbamą vadovėlį parašyti. Be viso to, manau, nesuklysiu manydamas, kad šis džiu-džitsu vadovėlis galės duoti realios naudos ir mūsų policistams. Jis padės ir palengvins džiu-džitsu meno išmoti, o pamiršus-prisiminti savo kolegą pamokyti. Taip pat toks vadovėlis turėtų daug patraukti ir kitiems mūsų valdžios pareigūnams ir šiaip žmonėms, kurie tuo klausimu domėtųsi. Kaip kas į kalbamąjį dalyką žiūrėtų, bet aš manau, kad visuomet geriau truputis gero, negu nieko. O be to ir mūsų sporto literatūroje džiu-džitsu srityje ligi šiol buvo spraga.
Skaitytojui, gal būt, bus įdomu, kur aš šio Tolymųjų Rytų imtynių meno išmokau. Tiesą pasakius, šiuo stebuklinguoju dalyku domėjausi kiek anksčiau, o pati tikroji laimė man nusišypsojo tik 1929 metais besimokant Berlyne, Spandau vokiečių policijos mokykloje (Preussische Polizeishule für Leibesübungen). Šį vadovėlį ruošdamas naudojausi ir kai kuriais literatūros šaltiniais: japonų prof. Djiagaro Kano Džiu-džitsu, vokiečių džiu-džitsu meisterio Erich Rahn veikalu ir Vokietijos Vid. Reikalų Ministerijos ofic. leidimu – B. f. b. P. Gr. K. S. Be to, naudojausi dar ir savo patyrimu, kurį įgijau belektoriaudamas 5 metus mūsų Policijos Mokykloje ir šiaip dėstydamas privačiuose karininkų kursuose ir kitur.

Autorius
Kybartai, 1936 m. sausio mėn. 4 d.
V. Reivytis. Džiu-džitsu. Policijos laikraščio leidinys. Kaunas. 1936.

« 2 »

Lietuvos Džiu-Džitsu pradininkas Vytautas Reivytis – istorinė asmenybė

Lietuvių žurnalistas Reivytis Vytautas gimė 1901 m. liepos 19 d., mokėsi Mažeikių ir Klaipėdos gimnazijose. 1928 m. baigė Aukštesniąją Kauno policijos mokyklą ir 1930 m. Berlyno policijos mokyklą. Nuo 1925 m. dirbo policijoje ir ėjo įvairias pareigas: nuovados viršininko padėjėjo, nuovados viršininko, geležinkelių policijos viršininko padėjėjo ir kt. Taip pat buvo Aukštesniosios mokyklos inspektorius ir dėstytojas. Buvo vienas iš pirmosios sklandymo mokyklos Pažaislyje steigėjų. Nuo 1926 m. priklausė šaulių sąjungai, buvo jos šaudymo instruktorius. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, bet, prasidėjus karui, grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės Policijos departamento direktoriumi. 1941–1944 m. vadovavo Lietuvos policijai. 1942–1944 m. buvo Policijos žurnalo vyriausiasis redaktorius. 1944 metais emigravo į Vokietiją. Po karo dirbo Vokietijoje antrajame Anglų žvalgybos departamente. 1951 m. persikėlė į Škotiją.
V. Reivytis nemažai rašė policijos, sporto, šaudymo ir kt. klausimais įvairiuose leidiniuose: Policija, Karys, Lietuvos keleivis, Kuntaplis, Lietuvos aidas, Baltische Revue (Ryga), Argentinos lietuvių balsas, Laikas ir kt. 1932 m. išleido Kūno kultūros pradmenys.

Parengė Egidijus Stankevičius,
2012 m. rugpjūtis, Vilnius